Kartą Petriukas pagavo auksinę žuvelę. Žuvelė ir prabilo žmogaus balsu:
- Paleisk mane, šaunusis jaunikaiti, išpildysiu bet kokį tavo norą.
Petriukas galvojo galvojo, ko čia paprašius. Ir sugalvojo.
- Žinai, visi iš manęs juokiasi, kvaileliu vadina. Padaryk, kad aš būčiau tikras didvyris.
- Nieko nėra lengviau,- pasakė auksinė žuvelė ir tik uodega nunerdama supliauškėjo. O Petriukas staiga pajuto, kad stovi jis mūšio lauke, laiko rankose paskutinę granatą, o priejo grėsmingai artėja didžiulis priešų tankas…