Aš noriu šiandieną pakelti bokalą
Už širdies jaunystę, draugai,
Tai kas, kad nuo rūpesčių bąla
Ne vieno iš mūsų plaukai.
Jaunystė širdy nė menkiausios
Kertelės senatvei tegul neužleis
Ir minčiai degimo, ieškojimų kelias
Tegul dar plačiau atsivers! Už jaunas širdis!
Neliūdėkite prabėgusių dienų –
Jų praeitis dar niekam negrąžino.
Nors būta jų kaip kūdikis švelnių,
Svaiginančiai gilių kaip taurė vyno.
Už prabėgusias dienas!
Studentas įsimylėjo estetikos profesoriaus dukrą. Ši irgi nebuvo jam abejinga. Tačiau jiedu susitikinėdavo tik tada, kai merginos tėvas skaitydavo paskaitas universitete. Studentui teko rinktis paskaitas arba pasimatymus. Baigiantis semestrui, jis ateina įskaitos.
- Bet aš tamstą matau pirmą kartą, nustebo profesorius. Nė karto nepastebėjau savo paskaitose. Kaip, jaunuoli, drįsti ateiti įskaitos nesusipažinęs su mano estetinėmis pažiūromis.
- Pone profesoriau, gyvai atsakė studentas, – aš visą tą laiką studijavau tobuliausią jūsų kūrinį.
Pakelkime taures už tobuliausios estetikos kūrinius – už merginas.
Gyveno dinozaurų šeima.
Karta vyras žmonelei sako mmmm….?
O žmona sako neeaaa….
Po kiek laiko vyras vel žmonai mmmm….?
O žmona neaaa….
Dinozauras supykes sėdėjo pora valndų, žiūrėjo televizorių,
pavalgė ir vėl žmonai mmmMMM…?!
O žmona neeeee….
Taip ir išmirė dinozaurai.
Tad išgerkime už tai, kad neišmirtų ir žmonės
Norėdama gauti vairuotojo teises mergina atsakinėja į komisijos klausimus.
- Prašom, gerbiamoji, pasakyti, kada pėstysis turi pirmumo teisę?
- Važiuodamas greitosios pagalbos mašina, -atsakė ji.
Po kurio laiko mergina gauna vairuotojo teises. Po dešimties dienų ją sustabdo kelių inspektorius.
- Ar žinote, panele, kad per šį trumpą laiką jūs jau spėjote partrenkti penkis pėsčiuosius! Tai jau per daug!
- O kie reikia? – naiviai klausia ji.
Praslinko pora mėnesių. Ši jauna vairuotoja sutiktai draugei prisipažino, kad jau nebevairuoja automobilio. Į nustebusios draugės klausimą “kodėl:, ji paaiškino:
- Esu prietaringa… Kai sužalojau tryliktą pėstįjį, pamaniau – na, gana, dar gali atsitikti nelaimė.
Pakelkime taures už tai, kad nesusiduriame su žaviomis vairuotojomis nei pėsčiųjų perėjose, nei sėsdami prie savo mašinos vairo.
Į seksopatologijos kabinetą įeina suvargęs vyriškis.
- Pone daktare, virpančiu balsu pradeda pacientas, kas man galėtų būti? Kai aš su žmona… tai pirmą kartą man labai karšta, o kai sugalvoju antrą kartą, tai labai šalta.
- Keista! – susimasto gydytojas. – Atsiveskite žmoną, reikia su ją pasikalbėti.
Kitą dieną žmona pasakoja:
- Pone gydytojau. Čia nieko keisto ir nesuprantamo nėra… Kai mano vyras pirmą kartą su manimi… tai buvo liepos mėnesį, o antrą kartą – sausio pabaigoje.
Pakelkime taures už tai, kad vyrai nejaustų temperatūrų skirtumo
Perkantys medų žmonės pageidavo, kad šis būtų be vaško kruopelyčių – pasemtas iš apačios.
- O man prigraibstykite paviršėlių, – paprašė suvalkietis. – Labiau su vaškų. Juk vaškas už medų brangesnis, o parduodate už tą pačią kainą.
Tad pakelkime taurės, kad sveikas protas visada įveiktų mūsų godumą.
Į vieną miestelį atvyko rabinas. Tačiau nė vienas žydas jo nepasitiko. Tuomet jis pakėlė rankas į dangų ir sušuko:
- Lai pavirsta šis miestelis pelenais! Lai jis sudega iki pačių pamatų!
Tačiau tuojau pat rabinui pagailo žmonių ir jis tarė:
- Visatos Valdove, galingasis Dieve, Viešpatie, neatsiųs gaisro į šį miestelį.
Ir įvyko stebuklas – miestelis nesudegė. O kas būtų buvę, jeigu rabinas nebūtų atšaukęs savo prakeikimo?!
Pakelkime taures už gailestingumą.
Kalbasi dvi moterys:
- Ak, tie nelaukti svečiai, tiesiog siaubas! – sako pirmoji.
- Aš žinau puikų būdą, kaip nuo jų apsiginti, – pasakė antroji ir taip paaiškino: – Kai tik suskamba durų skambutis, tuojau ranką įkišu į apsiausto rankovę ir tik tada atidarau duris. Jeigu svečias nelaukiamas, sakau: “Oi, kaip gaila… Kaip tyčia turiu tuoj skubiai išeiti”, O jeigu svečias mielas ir laukiamas, tada sakau: “Labai malonu, aš ką tik grįžau ir, kaip matote, nusirenginėju”.
Pakelkime taures už čia sėdinčius vyrus, kad kiekvienas būtų laukiamas ir, jam atėjus, moteris su malonumu nusirenginėtų
Įstaigos pobūvyje, į kurį darbuotojai atvyko su žmonomis, viena ponia klausia stalo kaimyno:
- Ar jūs esate mano vyro viršininkas ?
- Ne, malonioji ponia.
- Tuomet prašau tuojau pat atitraukti ranką nuo mano kelių.
Siūlau tostą už viršininkus, kuriems paprastai leidžiama ir tai, kas neleidžiama
Kiekviena išgerta taurė – tai vinis, įkalta į mūsų karstą.
- Tad gerkime taip, kad karstas nesubyrėtų !
Jaunuolis paprašė merginos pasivažinėti jo automobiliu. Ši sutiko. Užmiestyje, lenkdamas sunkvežimį, vaikinas nesuvaldė mašinos, ir ji išlėkė į priešingą kelio pusę. Automobilis keletą kartų apsivertė ir, įnėręs į krūmus, sustojo.
- Viešpatie, ir kam viso to reikėjo! – nustebusi pasakė mergina, kai jiedu vargais negalais išsikrapštė iš aplamdytos mašinos.
Juk buvo galima daug paprasčiau – įvažiuoji į mišką ir pasakai, kad jau baigiasi benzinas !
Tad pakelkime taures už nuovokias merginas
Prie lango stovi vyras su žmona ir šnekučiuojasi.
- Žiūrėk, – sako žmona, – koks rūpestignas vyras – skalbinius nuo virvutės surenka!
- Gal ir rūpestignas…- sutinka nam šeimininkas.- Bet skalbiniai, kuriuos renka – mūsų.
Pakelkime taures už rūpestingus vyrus
Per gimtadienį pas profesorių susirinko daug svečių.
Ant stalo buvo pridėta visokių valgių. Tačiau svaigalų nebuvo matyti.
Svečiai ėmė šnibždėtis, jog profesorius šykštus.
Bet šit tarnaitė įneša gėrimų.
-Kaip mes gersime?-paklausė profesorius,-
ar kaip žmonės, ar kaip gyvuliai?
-Koks čia gali būti klausimas?- suūžė svečiai.
-Aišku, kaip žmonės.
-Atneškite dar kita tiek gėrimų!-paliepė profesorius.
-Kodėl, pone profesoriau?-kažkas paklausė.
-Matote, gyvuliai geria tiek, kiek nori…O žmonės geria
ir nenorėdami, kad tik kuo daugiau išgertų…
Tad pakelkime taures už tai, kad žmogus yra žmogus,
Nors ir turi silpnybių!
Kupranugaris gali dirbti septynias dienas negerdamas,
O žmogus gali gerti septynias dienas nedirbdamas.
Taigi pakelkime taures už žmonių galimybes!
Kartą susiginčijo Meilė ir Ištikimybė, kuri iš jų
žmonėms reikalingesnė.-Aišku, aš esu reikalingesnė
-sako Meilė.-Ko vertas būtų gyvenimas be manęs?
-O ko verta Meilė be ištikimybės?-Prieštaravo šioji.
-Vaikeliai,- įsikišo Fantazija.-Jeigu manęs nebūtų
ir judviejų nebūtų.
Tad pakelkime taures už Fantaziją
